Šis tas apie džibingą

Džibingas kaip tox atsirado gatvėje, apie 80-uosius metus, kai apie snieglenčių parkus dar niekas ir girdėti negirdėjo, o dauguma slidinėjimo kurortų iš viso neįsileisdavo snieglentininkų. Džibingui tinka viskas ką mes matome kiekvieną dieną: turėklai, tiek tiesūs, tiek laiptuoti (kink rails), lenkti, S formos, bortai, parapetai, ne visai stačios sienos.

Kadangi street džibinge konstrukcijų ir formų pasirinkimas yra gana ribotas, čia kyla pagrindinė problema – snieglentininką neišvengiamai traukia atlikti žygdarbį. Kad atlikti kažką pavojingesnio nei prieš tai, sportininkas dažniausiai renkasi tokios pačios formos, bet daug sudėtingesnį turėklą.

Tuo tarpu snow parkuose gausu gatvės turėklų, bortų, parapetų ir tt. imitacijų, o be to dar pilna visokių konstrukcijų, kurių gatvėje su žiburiu nerasi, tai bangos formos turėklai, vaivorykštės ir dar krūvos visokių turėklų – mutantų.

Džib parkai pasaulyje šiuo metu vystosi žymiai didesniais tempais nei visi kiti snieglenčių  infrastruktūros elementai.

Triukų atlikimas gatvėje, ant turėklų yra ypač pavojingas ir gali jums kainuoti ne tik sulaužytą įrangą, bet ir sveikatą.

Tai stabdo ne tik naujų triukų mokymasį, bet ir senų atidirbinėjimą, o be to kaip jau minėjom gatvėje nėra didelės konstrukcijų įvairovės, todėl važinėtojas neturi galimybės atidirbinėti triukų stabilumo ant įvairių figūrų ir būtent todėl texniškumą tenka aukoti adrenalino kultui.

JAV kai kuriuos parkus jau galima priskirti meno kūriniams (pvz. tokiose kultinėse vietose kaip Mammoth, SnowSummit, Whistler-Blackomb kurortuose). Tuo tarpu Europoje iš tiesų kietų parkų ne tiek jau ir daug.
Kartu su parkais auga ir nauja džibberių karta, kurie išsiskiria savo puikia texnika ant visų tipų konstrukcijų, o be to dar puikiai jaučiasi ant tramplynų ir paipų.

Tuo tarpu gerame parke, visuomet yra galybė mokomųjų figūrų, ant kurių iki visiško išsekimo ir minimaliai rizikuojant galima atidirbineti daugybę triukų. Parkuose figūras (tiek mokomąsias, tiek pro) stengiamasi išdėstyti taip, kad jos būtų viena paskui kitą, taip galima atidirbinėti triukų serijas. Būtent tai ir svarbiausias stabilumo faktorius tiek ant įvairių figūrų parke, tiek ant turėklų gatvėje.

Baimės faktorius....tai didžiausia problema snowboardinge, ir ne tik džibinge, bet ir visose kitose disciplinose.
Kai važinėtojas stengiasi pereiti į aukštesnį lygį, jis neišvengiamai susiduria su padidėjusia rizika, ko pasekoje atsiranda baimė. Ir tikrai nereikia tikėti tuo ka rašo spauda, kad extremalai visiškai bebaimiai – bijo visi – freestail‘e bijo kritimų, freeraid‘e akmenų ir lavinų...nebijo turbūt tik tie kurie dar nė karto nebuvo rimtai susižaloję.

Kas liečia džibingą tai be jokios abejonės pradedančiąjam daug lengviau įveikti baimę parke, nei ryžtis šturmuoti turėklą gatvėje. Iš kitos pusės žmones traukia būtent gatvės džibingas, jis atrodo žymiai efektyviau.

Kai reikalas liečia filmavimus tai be jokios abejonės gatvės džibingas turi pranašumą prieš džibingą parkuose, nes yra žymiai arčiau realaus gyvenimo, yra pavojingesnis ir vaizdingesnis. Kita medalio pusė yra ta, kad filmavimų lygis gatvėje beveik nesikeičia nuo pat filmavimų pradžios. Juk visi turėklai gatvėje yra panašūs.

Aišku triukai vis sudėtingėja, turėklai darosi vis statesni, ilgesni ir daugiau laiptuoti, tačiau jau nebėra naujų idėjų, todėl nebėra ir to ažiotažo, kuris buvo pasirodžius pirmiesiems džibingo filmams.

O šiuolaikiniai parkai suteikia galimybę važinėti ant daugybės variacijų figūrų stovinčių viena paskui kitą. Čia galima rasti žymiai daugiau įdomių rakursų filmavimui, taip pat galima filmuoti važiuojant iš paskos, kas gatvės džibinge yra faktiškai nerealu, arba filmuoti triukų serijas ant visos eilės figūrų. Džibingas parke, palyginus su rimtu gatvės džibingu, vizualiai yra daug linxmesnis ir prieinamesnis platesnėms žmonių masėms.

Be jokios abejonės gatvės džibingą galima vadinti elitiniu užsiėmimu. Įsivaizduokite kas būtų jei visi snieglentinikai pasipiltų į gatvę ir pultų važinėti ant visų įmanomų turėklų, parapetų, bortų ir tt.

Lietuvoje snieglenčių sportas dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Mūsų klimatas ir turimi taip vadinami kalnai labiausiai tinka užsiimti džibingu. Būtent tuo visą praėjusią žiemą ir užsiiminėjo visi rimtesni snieglentininkai. Kai kurie jų žiemos  pabaigoje netgi išmėgino gatvės džibingą.

Tiesa mokytis parkuose, kuriuose yra daug figūrų iš eilės mūsiškiai Lietuvoje taip pat nelabai turi galimybių, nes visi kalnai ant kurių stovi keltuvai yra okupuoti slidininkų, kurie nuolat murma, kad kažkas jiems gadina trasas ir maišo važinėti. Bet po truputį Lietuvos slidinėjimo kurortai ima suprasti, kad snieglentės yra neatsiejama žiemos sporto dalis, kuri pritraukia vis didesnes mases žmonių, todėl tai šen tai ten mūsų klubo pastangomis atsiranda vamzdžiai, dėžės, turėklai ir tramplynai pritaikyti būtent snieglentininkams.