Kada atsirado riedučiai

Riedučiai pirmą kartą užpatentuoti Anglijoje, Šerloko Holmso laikais. Nors manoma, kad dar prieš 500 metų iki riedučių  užpatentavimo, japonų super šnipai  - nindzės, žaibo greičiu šliuoždavo savo priešų pilyse akmeninėmis grindimis, ant gudriai pritaisytų bambukinių lazdelių.  

Riedučių pradininku galime vadinti Džeimsą Plimptoną, kuris Niujorke užpatentavo keturrates pačiūžas su dviem ašimis – “taburetes” :). Kiek vėliau atsirado figūrinis važinėjimas su riedučiais, kuris iki šiol yra populiarus Anglijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Australijoje. 

Antroji riedučių populiarumo banga kilo Prancūzijoje praėjusio amžiaus pradžioje ir baigiantis Antrąjam pasauliniam karui apėmė visą Vakarų Europą.  Dar 1916 metais kai kurios feministės ne šiaip sau važinėjo riedučiais, bet dar kartu priešais save specialaus strypo pagalba ridendavo statinės žiedą. Šiam važinėjamui buvo specialiai siuvamos suknelės (tuo laiku iššaukiančios, trumpos ir aptemptos). 

Dar nuo XIX a. buvo statomo didžiuliai uždari maniežai skirti važinėtis riedučiais. Vėliau dauguma maniežų buvo apleisti ir pamiršti. Tačiau 80-aisiais praėjusio šimtmečio metais gimė “disko” era. Vien tik JAV tuo metu veikė apie 6 tūkstančius angarų, kuriuose grojo garsi muzika, buvo baras ir dušas. 

Disko – roll – batai, kuriais važinėjo nemažai extreme kultūros pionierių, turėjo platformą su 2 ašim prie kurių buvo pritvirtinti ratukai, ir pusiau kietą arba minkšta batą su stabžiu priekyje. Šie  riedučiai ne tik puikiai tiko šokiams, bet ir šuoliams per tramplynus. Su jais čiuožinėjo per turėklus ir darė salto, bet važinėjimui nuo laiptų jie visiškai netiko.

Kaip bebūtų, bet kartu su sportine ir šokių pakraipa atsirado ir gatves extrems stilius (street style). Labai greitai šis naujasis stilius buvo paskelbtas už įstatymo ribų, ir netgi atsirada specialūs ženklai draudžiantys važinėti riedučiais. 

Triukai su riedlentėmis, riedučiais ir dviračiais, atliekami ne sporto salėje ir ne cirko arenoje, o tiesiog gatvėje, dažniausiai ant paminklų, prie bažnyčių, ant turėklų ir kitose centrinėse miesto vietose, labai greitai tapo didžiuliu galvos skausmu įstatymų sergėtojams, kiemsargiams ir miesto valdžios atstovams, apie tai buvo diskutuojama spaudoje ir netgi parlamentuose. Mėgstamiausia skeit-komiksų tema būdavo tokia: aplink tikrų tikriausias miesto kriminalas (vyras meta per balkoną uošvę, negrai neša vogtą televizorių, kažkas nusukinėja ratus nuo automobilio), o pačiam įvykių centre stovi storulis policininkas visas nukabinėtas antrankiais ir lazdomis ir laiko už apykaklės mažą berniuką su riedučiais. Štai kas pasirodo yra tikrasis nusikaltėlis!

Tačiau ta pati valdžia buvo priversta plėsti bemotorio transporto zonas ir jose steigti specialius policininkų su riedučiais padalinius  (patį didžiausią Paryžiuje). Gatvės stilius tapo pacifistinių ir ekologinių naujosios kartos idėjų įsikūnijimu, nauju požiūriu į nepriklausomybę , judėjimo laisvę ir laisvę bendrai paėmus. O dideli pinigai, kuriuos vakarų pramonė gaudavo iš bet kokio naujo jaunimo pomėgio, greitai siugriovė nusistovėjusias sporto ir auklėjimo karines sąsajas.

1995 metais amerikiečių korporacija ESPN gavo patentą ir leidimą rengti X-games. Tai  tapo oficialiu gatvės stiliaus pripažinimu ir labai aiškiai atskyrė jį nuo sporto. Ir visgi iš kur jis atasirado? 

Nauja beprotiška 90-ųjų riedutininkų banga susijusi su “bleidų” (ratukinių pačiūžų) atsiradimu. Tai buvo riedučiai su kietu batu ir viena eile pritvirtintų ratukų. Šie riedučiai atsirado Las Vegase, kur 1981 m. parodoje susitiko amierikiečių ledo ritulininkas Skot Olson ir italas Džiuzepė Kavazinis – pačiūžū ir kalnų slidžių batų gamintojas.